Karvės ir klimato kaita, ko gero, labiausiai akcentuojama problema, kurią aptariau akstesniame įraše (kurį taip pat rekomenduoju perskaityti), tačiau ne ką mažiau populiarus argumentas, bandant pabrėžti karvių blogį pasauliui,  būna išteklių klausimas ir kiek jų reikia išauginti karvę. Turbūt visi girdėjot argumentus, kad pasaulio maisto resursai yra riboti, todėl yra neefektyvu ir net neetiška karves maitinti žmonių maistu. Mėsos valgymas yra ne tvarus pasirinkimas. Ir, žinoma, statistika, kuri teigia, kad reikia 10 kg pašaro, tam kad užaugint 1 kg mėsos.

Pramoninis gyvūnų šėrimas

Pramonėje auginami monogastriniai gyvūnai, tokie, kaip kiaulės ar vištos yra šeriami grūdais (soja ir kiti ankštiniai, kukurūzai, grūdai), kurie yra auginami dirbamose žemėse, kuriose galima auginti maistą tiesiogiai žmonėm. Tuo tarpu atrajotojai (karvės, ožkos, avys) negali būti maitinami tik grūdais. Didesnis kiekis grūdų, vieno šėrimo metu karvei gali būti mirtinas, todėl atrajotojai ganosi pievose ar yra šeriami šienu, silosu, šiaudais ar kitomis augalinėmis atliekomis. Pramonėje auginamų karvių mitybos racione grūdai sudaro 10-13%

Aš, žinoma, visiškai nepalaikau pramoninio karvių auginimo būdo, bet nesuprantu, kodėl būtent jis gauna daugiau aktyvistų dėmesio, nei kiaulių ar vištų pramonė. Bent jau mūsų šalyje, didžiąją dalį savo gyvenimo karvės praleidžia ganyklose (grynas oras, saulė), grūdais ar kitu papildomu pašaru yra primaitinamos žiemos metu, ir paskui priklausomai nuo auginimo praktikų, gerai penimos grūdais jos būna nuo 2-6 mėn. Žinoma, jei kalbam apie grass-fed ir grass-finished jautieną, tai tokios karvės grūdų iš viso negauna ir nevalgo jokio žmogui tinkamo maisto. Karvė maistine prasme žmogui bevertį maistą verčią į vertingą maistą. Tiesa, ne tik karvės, bet ir visi atrajotojai. Šioje studijoje paskaičiuota, kad karvėm reikia 0,6 kg baltymo iš pašaro, kad „pagaminti“ 1 kg baltymo piene ar mėsoje.

Kas auginama geriau karvė ar višta?

Kodėl žmogus nusprendęs eiti sąmoningumo keliu, pirmiausia atsisako jautienos, tada kiaulienos ir dar ilgai kankinasi su vištiena, kurios vis negali atsisakyti?  Kodėl mėsos atsisakymo schemoje pirmiausia atsiduria jautiena?

Iš gyvūnų gerovės perspektyvos, tai visiškai nesąmoningas sprendimas, nes vištos ir kiaulės pramonėje auginamos ne itin natūraliomis sąlygomis: jie auginami uždaryti patalpose, be natūralios šviesos, šeriami grūdais, tuo tarpu karvės, net ir pramonėje augintos, dažniausiai ne mažą gyvenimo dalį praleidžia lauke.

Valdymo problemos

Gyvūnai nėra problema, visada problema yra žmogaus valdymas. Karvės pilnai galėtų augti be grūdų ir jos užaugtų, bet žmogus pasirenka tokį valdymą, kad jam būtų patogiau ar pelningiau.

Pagal pateiktus FAO (Maisto ir Agrokultūros organizacijos) duomenis trečdalis viso gaunamo maisto yra prarandama arba yra išvaistoma. Daugiausiai yra iššvaistoma šakniavaisių, vaisių ir daržovių.

Vištos ir ypatingai kiaulės nuo seno buvo maitinamos žmonių maisto atliekomis. Tačiau dėka įvairių valstybinių reguliacinių mechanizmų, dažnu atveju, labiau apsimoka pirkti stipriai subsidijuojamus grūdus, auginamus žemėse, tinkamose auginti maistą žmonėm, nei atitikti visus reikalavimus šerti gyvūnus maistinėmis atliekomis. Ir vėl, tik žmonių valdymo problemos trukdo pasiekti optimalesnį, naudingesnį ekosistemom, žmogui ir gyvūnam sprendimą.

Per paskutinius dešimtmečius paukštienos suvartojimas išaugo šimtus kartų, kai tuo tarpu jautienos vos 3%. Vištiena iš prabangaus maisto produkto – virto kasdieniniu, o jautiena iš kasdieninio ir visiem prieinamo virto prabangos preke. Kodėl taip nutiko? Vištieną, dabartinėm sąlygom, yra sąlyginai pigu užauginti, subsidijuojami grūdai, nuvertinta energijos kaina. Bet kas gali nutikti vištienos ir tos pačios “tvarios” laboratorinės mėsos kainom, kai energijos kainos dar ženkliau pakils? O tuo tarpu karvės mityba ir toliau liks priklausoma nuo saulės ir fotosintezės.

Karvės nėra nei grėsmė klimatui, nei konkurentės prie jūsų stalo – problema yra valdyme.