Kiek iš tikrųjų mūsų žemės ūkis yra tvarus? Tyrimai teigia, kad ganyklose auginama jautiena yra klimato žudikė – tačiau tai pavojingas supaprastinimas. Tvarumas yra daugiau nei vien tik emisijos: tai dirvožemis, vandens ciklai, biologinė įvairovė ir maisto saugumas. Kodėl CO₂ fiksavimas veda prie klaidingų sprendimų, tokių kaip laboratorijoje užauginta mėsa, ir kaip iš tikrųjų atrodo regeneracinė žemdirbystė – skaitykite toliau!

Kritiška naujausio tyrimo apie ganyklose auginamą jautieną analizė – ir kodėl tvarumas yra daugiau nei CO₂ skaičius

Neseniai paskelbtas Eshel ir kt. (PNAS, 2024) tyrimas daro išvadą, kad ganyklose auginama jautiena yra tokia pat žalinga klimatui kaip ir pramoniniu būdu gaminama jautiena – ir sukelia iki dešimties kartų daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų nei augalinės kilmės baltymų šaltiniai.

Šis tyrimas prisijungia prie ilgos publikacijų serijos, kurios tvarią žemdirbystę apriboja prie vieno pagrindinio rodiklio: CO₂ kiekio kilogramui maisto. Tačiau būtent čia slypi problema.

Tvari maisto sistema nėra tik emisijų klausimas – tai dirvožemio sveikatos, vandens ciklų, biologinės įvairovės, maisto saugumo ir socialinių struktūrų klausimas. Jei tvarumą vertinsime tik pagal vieną izoliuotą skaičių, neišvengiamai priimsime klaidingus sprendimus.

1. „Pažeidžiamumų“ selektyvus išnaudojimas kaip politinis įrankis

Pagrindinė daugelio mokslinių tyrimų apie tvarumą žemės ūkyje problema nėra būtent duomenų sąmoninga manipuliacija, bet sąmoningas rodiklių pasirinkimas, kurie vieną sistemą pristato blogiau nei kitą.

Priklausomai nuo mano tikslo, visuomet galiu rasti veiksnį, kuris neigiamai pabrėžia tam tikrą žemės ūkio formą:

 • Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos? Gyvulininkystė veikia blogiau nei augalinės kilmės maisto produktai.

 • Energijos suvartojimas? Laboratorijoje auginama mėsa čia nepasižymi geromis savybėmis.

• Žemės naudojimas? Tai daro ganymą neefektyvia žemdirbyste.

 • Erozija ir dirvožemio derlingumas? Pramoninės monokultūros pralaimi žymiai.

Toks selektyvus požiūris yra problemos esmė: jis atskiria žemės ūkį nuo realybės ir skatina izoliuotus optimizavimo sprendimus, kurie gali būti net žalingi bendrame kontekste.

Trumparegystė – tvarumo pabaiga

Toliau pateikta grafinė schema, parodyta Sarah C. Klopatek, Ph.D., iliustruoja šią problemą:

📌 Trumparegė perspektyva orientuojasi į šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir izoliuotų aplinkos veiksnių analizę, bet nepaiso sisteminių ryšių.

📌 Holistinė perspektyva pripažįsta visapusišką žemės ūkio vaidmenį ekologijoje, socialinėse struktūrose ir maisto saugume.

Pavyzdys: Dažnai pastebima, kad gyvulių ganymas yra neefektyvus, nes galima sakyti, kad žemės poreikis didesnis vienai kalorijai gauti, nei pramoninėje gyvulininkystėje. Tačiau tai nepaiso faktų, kad tokios teritorijos dažnai neturi alternatyvos žemės ūkiui – jos sekvestruoja anglies dioksidą, saugo vandenį ir išsaugo biologinę įvairovę. Nors pramoninės šėrimo sistemos trumpalaikėje perspektyvoje gali atrodyti „efektyvesnės“, jos naikina dirvožemį ir ilguoju laikotarpiu yra netvarios.

2. Pramoninė „efektyvumo“ pasaka

Kitas tyrimo trūkumas – prielaida, kad pramoninės penėjimo fermos yra „efektyvesnės“, nes iš kiekvieno kilogramo mėsos išskiriama mažiau metano. Tačiau šis efektyvumas pasiekiamas aukomis – aukų, dirvožemio ir aplinkos:

❌ Koncentruotas pašaras vietoje pievos auginimo:

Pramoninės penėjimo fermos remiasi kukurūzų ir sojų pašaru, užaugintu monokultūrose, kuriose naudojama daug pesticidų ir trąšų. Dažnai nepaisoma pašaro gamybos klimato poveikio.

❌ Didelis antibiotikų naudojimas:

Penėjimo fermos ne tik daro žalą klimatui, bet ir skatina antibiotikams atsparių mikroorganizmų atsiradimą.

❌ Dirvožemio degradacija:

Kol dirvožemis atsinaujina holistinio ganymo valdymo sąlygomis, pašaro kultivavimas pramoninėje gyvulininkystėje veda prie derlingų žemės ūkio kraštovaizdžių sunaikinimo.

Efektyvumas yra tvarus tik tada, kai jis yra ilgaamžis. Žemės ūkis, kuris naikina dirvožemį, vandens ciklus ir biologinę įvairovę, ilgainiui nėra „efektyvus“ – jis yra savižudybė.

3. Laboratorijoje užauginta mėsa: Neteisingas sprendimas neteisingai suprastai problemai

CO₂ fiksavimas verčia daugelį klimato aktyvistų laikyti laboratorijoje užaugintą mėsą tariamai tvaresniu sprendimu. Galų gale, jai reikia mažiau žemės ir, teoriškai, ji išmeta mažiau dujų – tačiau čia taip pat pastebima selektyvių rodiklių problema:

🔴 Nepaprastai didelis energijos suvartojimas:

Laboratorinėje mėsos gamyboje bioreaktoriuose reikia milžiniško kiekio elektros energijos – daugelyje atvejų daugiau, nei reikalinga galvijų auginimui pievose.

🔴 Sterilus, stipriai perdirbtas galutinis produktas:

Tikras ekosistemos vaizdas apima dirvožemį, mikrobus, augalus ir gyvūnus – o ne izoliuotas ląstelių kultūras.

🔴 Teigiamo poveikio aplinkai stoka:

Ganomi gyvūnai išsaugo pievas, skatina biologinę įvairovę ir sekvestruoja anglies dioksidą dirvožemyje. Laboratorijoje užauginta mėsa to nedaro.

🔴 Centrinė kontrolė:

Kam tai naudinga? Žemės ūkio korporacijoms ir investuotojams, kurie kuria monopolizuotą pakaitinį produktą.

Jei visiškai atsisakytume gyvulininkystės, nieko neliktų mūsų pievoms prižiūrėti – jos taptų apleistos. Regeneratyviai prižiūrimos pievos yra efektyviausias būdas skatinti dirvožemio derlingumą ir anglies sekvestraciją.

4. Svarbu užduoti tinkamą klausimą

Vietoj to, kad visada klaustumėme:

(pavyzdžiui, „Kuris žemės ūkio tipas išmeta mažiausiai dujų?“)

Ar turėtume galiausiai klausti:

✅ „Kuris žemės ūkio tipas regeneruoja dirvožemį, stabilizuoja ekosistemas ir ilguoju laikotarpiu užtikrina mūsų maisto gamybą?“

Atsakymas yra akivaizdus: holistinis pievų valdymas yra tvariausia žemės ūkio forma.

Tačiau šis sprendimas taps matomas tik tada, kai nustosime sumažinti žemės ūkį iki emisijų skaičių ir pradėsime žvelgti į visapusišką vaizdą.

5. Išvada: Tvarumui reikia naujos perspektyvos

Sutelkti dėmesį į CO₂ emisijas kaip vienintelį tvaraus žemės ūkio kriterijų yra ne tik netikslu, bet ir pavojinga. Tai nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų: nuolatinio dirvožemio degradavimo, vandens trūkumo ir žemės ūkio atsparumo praradimo.

Tvarus žemės ūkis nereiškia, kad trumpalaikėje perspektyvoje kuo mažesnės emisijos, tvarumas tai regeneruoti dirvožemį ir ekosistemas ilguoju laikotarpiu.

Tokie tyrimai kaip Eshel ir kt. pateikia skaičių, bet nesuteikia sprendimo. Kiekvienas, kuris nori skatinti tikrai tvarų žemės ūkį, pagaliau turi pripažinti dirvožemį kaip svarbiausią mūsų maisto saugumo veiksnį.

Nes kas sunaikina dirvožemį, sunaikina visos gyvybės pagrindą.

Versta iš Soilify