Istorija verta knygos puslapio

Šatrijos ragana yra pasakiusi, kad mieliausia žmogui prisiminti ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose nugalėjo pats save. Ir aš tam pasakymui pritariu visu 100%.

Vakar mes apturėjom tokį įvykį, kuris tikrai bus visada prisimenamas, toks įvykis, kuris padaro tavo gyvenimą sunkų, bet vertu prisimint. Šeštadienį perkelėm karves į naują ganyklą, kadangi buvo labai karšta, darbus nukėlėm kiek vėlesniam laikui, pradėjom apie 17h, o darbų nemažai: apsitverti naują ganyklą, apsitvert daugiau nei 1km tunelį pereit jom iš vienos ganyklos į kitą, na ir aišku jas atvest. Pervedimas buvo itin sunkus, jau vien tai, kad iš ganyklos turim pervest per tokią klampią pelkę, o dar toks ilgas kelias. Na bet jas suradom, ir pervedėm per pelkę, vesdami vis skaičiavom ar visos jos, sunku suskaičiuot kai tie vaikai mažesni už mamas, jų nesimato, jos juda ir dar visos vienodos – juodos. Daugybę kartų skaičiaviom ir vis 19 ir 19, o turi būt 20, bet visos eina, niekas nemūkia, nieko niekas neieško. Galvojom, kad tiesiog kokį vaiką praleidžiam, nes jo tarp karvių nesimato. Tai ir gynėm toliau.

Aišku nesėkmingai, nes jau pačioj pradžioj viena iš karvių užkliuvo už piemens, supainiojo jį, pasibaidė į mišką, paskui tas pats piemuo trukdė grįžti į kelią, pervedimas truko turbūt kokią 1 h jei ne daugiau, valanda intensyvaus lakstymo, bėgimo miškais, šabakštynais per visokias kliūtis, ai dar pabėgimas į grūdų lauką ir taip toliau ir panašiai. Galiausiai vistiek atvedėm, įleidom į aptvarą, niekas nemūkia, visos patenkintos ėda. Kita rytą nuvažiavom patikrint, pievoje nieko nėra, niekas nemūkia, neėda, nes dienos metu jos slepiasi nuo saulės miške. Nusprendėm atvažiuoti vėlai vakare kai bus jau išėjusios į pievą. Nuvažiavom apie 10h, suradom karves, ir tada jau tikrai supratom, kad nėra jauniausio buliuko – Kutuko, kaip Vincas jį pavadino. Kodėl jis nebuvo su visa banda, numirė, nepamatė, kad išėjom, niekaip negalėjom suprast. Ir jo mama mum išeinant pradėjo bėgt link tos pusės per kur jas įleidom ir mūkt, taip kaip mūkia mamos, nerasdamos savo vaikų. Matyt, jos papulis taip ištvinko, kad jai pagaliau dašuto, jog vaiko neturi. Ką daryt?

Aišku reikia eit ieškot juodo, mažo buliuko. Reikia surasti šešėlį naktyje. Nežinau, kaip mes taip naiviai tikėjom, kad galim jį rast. Privažiavom arčiau tos ganyklos, bet iki jos pradžios vistiek dar koks puskilometris, plius dar panašiai iki tos vietos, iš kur pradėjom gint karves. Nuėjom į tą vietą, tamsu, tylu, nieko nesimato ir nesigirdi, apžiūrėjom visą tą vietą kur buvo karvės, nieko. Ganykla milžininška. Ne visur praeinama, nes šlapynė. Ir tada aš išgirdau mažytį mūkimą. Apsidžiaugėm, nes reiškias gyvas. Išgyveno parą laiką be mamos, vienut vienutėlis. Puoliau ieškot kur atrodo girdėjau tą mūkimą, Laurynas sakė negirdėjęs. Aišku ieškau, niekur nerandu. Laurynas pasiliko ir pradėjo rašyt, žmonėm, turintiem “night vision” kameras, ir berašydamas išgirdo jį mūkiant priešingoj pusėj nei aš ieškau, pasileidom ieškot į tą kitą pusę, nerandam, anas nemūkia, aplinkui miškas, o jau tamsu, nors į akį durk, laimei mano tel buvo beveik pilnai pakrautas tai įsijungiau šviesą, Laurynui ne taip pasisekė jo tel buvo beišsikraunantis. Nepaisant su ar be lempų niekur jo nerandam, ir aš ieškau visai ne ten kur girdėjau mūkimą… Laurynui sakau aš grįžtu ten ieškot ir grįžinėju ir žiūriu akys nuo šviesos sublizgo, stovi mažas vaikas vidury didžiulės pievos.

1 video. Vargšas buliukas be mamos išbuvęs parą laiko.

Pašaukiau Lauryną, kad radau. Ir nežinau, kodėl kažkaip naiviai tikėjaus, kad Kutukas ateis prie mūsų, ar kad gulės suvargęs, ar bent prisileis, bet nieko panašaus nebuvo. Todėl surast jį buvo sunkus etapas, bet jį pagaut, buvo dar sunkesnis. Mes arčiau jo – jis bėgt nuo mūsų, naktį nelabai matos, kur tas juodas taškiukas nubėga, tai Laurynas, tai aš visiškai pametam jį iš akių, bet tiek veiksmo, bėgimo, kad net nėra minties jog čia visiškas absurdas tai daryt, ar kad nėra jokių šansų, tiesiog darom. Vienoj vietoj jį taip neblogai apsupom, aš artinaus iš vieno galo ir jis pasibaidė link Lauryno, ir aišku Laurynas jį bandė pačiupt, bet anas praslydo. Ir pajutęs, matyt, kad mes jį čia gaudom iš viso bėgt pradėjo nuo mūsų, vienu metu abu buvom pametę kur jis yra, bet išgirdom šlamėjimą ir be jokių susitarimų, tiesiog intuitiškai arba gal labiau va bank ėjom į tą pusę, gavosi taip, kad Laurynas jį pabaidė, o manęs nepamatė ir pasibaidė į mano pusę.

Jis bėgo tiesiai man į glėbį, taip kaip tikėjaus pačioj pradžioj, kad bus, bėga į mane kokie 50-60 kg. Detaliai nepapasakosiu kaip, nes pati nesupratau kaip, bet aš jį sugebėjau pagaut, apkabint ir nepaleist- nuo smūgio tieškiaus ant nugaros, bet jo nepaleidau, ir tada tik šaukt: SUGAVAU, atbėgo Laurynas sučiupo jį, kol įvyko tas apsimainymas mažulis apspardė mane, nu bet galiausiai atsistojau, susirinkau tapkes, kurios nukrito kai kritau, taip taip, aš visam tam reikale buvau su tapkytėm tokiom, kurios viską baisiai apsunkino.

Surast suradom, net sugaut sugavom, o kaip jį parnešt? Iki mašinos nuo tos vietos koks 1km, ne šiaip plentu, bet kalnai pakalnės, pelkė, tešlos ir pan. Bet yra kitas kelias, kuris arčiau yra bet jis visiškai į priešingą pusę nei mum reikia. Laurynas sako, tu eik (naktį, viena, per pelkes ir miškus ir dar su visiškai tokiam pasivaikščiojimui netinkamom tapkėm) ir atvažiuok iš kitos pusės.

ganyk
1 pav. Raudonai pažymėta ganykla, geltonas kryželis – vieta kur maždaug sugavom buliuką, žalias kryželis, kur stovėjo mūsų mašina ir raudonas kryželis, kur Laurynas atnešė buliuką.

Užsikėlė Laurynas buliuką ant pečių ir išėjom skirtingais keliais. Bėgau, visąlaik bėgau, įklimpau į tešlas, išsikapanojau, susirinkau visiškai niekam tikusias tapkes, kažkodėl jas užsidėjau, jos su tom tešlom slydinėjo, bet aš vistiek bėgau, taip greit kaip tik galėjau, ar buvo baisu, jo, aš šiaip visada pabaisų ir vaiduoklių bijau, bet tą kartą galvojau, kad baisiausia dabar būtų ne vaiduoklį, o vilką pamatyt. Bet nieko miške nesutikau. Atbėgau prie mašinos, vaikai aišku jau miega, nes nebuvo mūsų kažkur 2h, sėdau į mašiną ir važiavau didžiausią ratą. Laurynas tuo tarpu miškais ir visokiais šabakštynais nešė buliuką, tas muistosi ir kuistosi, numetė Lauryno akinius, bet kažkokiu būdu jis sugebėjo išsitraukt telefoną, jį pamest, pasikelt, pasišviest, susirast akinius , juos užsidėt ir viską daryt su nemažai sveriančiu buliuku ant pečių. Kai aš artėjau prie tos vietos, kur tikėjau, kad Laurynas turi išeit, pamačiau ant kelio gulintį Lauryną, užspaudusį buliuką, sakė, kad ilgai nelaukė, gal tik porą minučių. Susikrovėm į mašiną ir vežėm pas kitas karves. Mašinoj buliukas buvo ramiai.

2 video. Buliukas važiuoja pas mamą. Laurynas su vestuviniais baltiniais.

Nauja ganykla, kur karvės yra, baisiai didelė, taip tiesiog paleist jo negalėjom, nes reikėjo įsitikint, kad jei ne mamą tai bent kitas karves tas buliukas pamatys. Kadangi buliukas buvo ramiai mašinoj, nusprendėm, kad Laurynui nereiktų su buliuku ant kupros ieškot karvių, aš einu į ganyklą ieškot kurioj vietoj yra karvės ir tada pareisiu ir nuvesiu be klaidžiojimų, tiesiai prie tikslo. Blaškaus po tą ganyklą, tamsu, jos jau miega turbūt, šaukiu, niekas nereaguoja, ir galiausiai, kažkuri karvė sumūkė, nubėgau į tą pusę ir palyginus netoli kelio pušyne jos ten įsitaisiusios, išbėgau į kelią, iki mašinos tolokai, parbėgau, apsisukom ir važiuoju į tą vietą, iš kurios atbėgau ant kelio. Laurynas išlipo su tuo buliuku ant pečių ir eidamas paskui, pro tankiai suaugusias pušis, nunešė tą buliuką iki pirmos karvės, paleido, tas mažulis aišku prie visų papulių lįst, viena spiria, kita spiria, o jo mama išgirdo atbėgo, vaikšto jam iš paskos, tas nereaguoja, bet galiausiai jis kažkaip susigaudė ir pačiupo mamos papulį ir pradėjo tiukint. Viskas.

3 video Buliukas surado mamą

Suradom, sugavom, atnešėm ir viskas buvo gerai, beprotiškai laimingi, dar beprotiškiau nusikalę, grįžom kažkur apie 1h nakties, bet su tiek adrenalino dar kuris laikas negalėjom užmigt, vis dalindamiesi įspūdžiais ir pasakojimais, kas ką patyrė ir kaip kam kas buvo. Ir, žinoma, supratom, kad jeigu skaičiuoji karves ir suskaičiuoji per mažai, nesvarbu kas, turi grįžt ieškot, manau šitą pamoką įsisavinom, ir daugiau tokių klaidų nedarysim. Ant kiek mum sekės jį surast, sugaut ir mamai nunešt, tai patys nelabai galim patikėt. Ir mes niekaip negalim sakyt, kad gyvenam monotonišką ir neįdomų gyvenimą, gyvenam tokį gyvenimą, kurį bus gera prisimint.