Riebalai, kurie verčia mus smaližiais
Cukrus labai įdomus kūrinys. Negali jo vadinti narkotiku, nes žmonės nelinkę to priimti, tai ir nevadinkim, juolabiau, kad jis skiriasi nuo kitų priklausomybę keliančių medžiagų tuom, kad sukelia ne tik hedonistinę priklausomybę, bet ir metabolinę.
Hedonistinė priklausomybė
Hedonistinę priklausomybę kelia todėl, kad veikia smegenų malonumo centrus. Saldūs mūsų maisto pliūpsniai gali sukelti didžiulį kiekį dopamino ir opioidų, dėl kurių norisi vėl ir vėl patirti tą patį pojūtį. Kaip ir nuo priklausomybę sukeliančių vaistų/narkotikų, jūs pasiekiate tašką, kuriame jums reikia daugiau saldumo, kad sukurtumėte tą patį malonų efektą.
Metabolinė priklausomybė
Jeigu esate smaližius, tai greičiausiai turite ir metabolinę cukraus priklausomybę, tačiau net jei smaližiumi savęs nelaikot, bet esat duonų, bulvių ir makaronų fanatikas – tai greičiausiai taip pat turite metabolinę cukraus priklausomybę.
Jei jaučiatės blogai, kai esate alkanas, tai ženklas, kad tikriausiai turite metabolinę cukraus priklausomybę. Tokie žmonės dažnai neteisingai diagnozuojami kaip turintys hipoglikemiją, t.y. žemą (hipo) cukraus (glikemija) kiekį kraujyje. Hipoglikemijos simptomai gali pasireikšti, kai jūsų smegenim reikia daugiau energijos, nei teikia jūsų kraujotaka. Tarp valgymų, jei jūsų metabolizmas gerai funkcionuoja, jūsų kūnas turėtų gauti energiją iš jūsų kūno riebalų. Bet kai jūsų kūno riebalai nepajėgia aprūpinti ląstelių energija, jos ima greitą ir lengvą energiją – cukrų iš kraujo. Tai ir yra metabolinė cukraus priklausomybė. Jei jūsų smegenys negaus pakankamai energijos, jos neveiks tinkamai. Jūsų kūnas pereis į panikos režimą, išskirs adrenaliną, kuris gali sukelti daugiau simptomų. Dažniausiai pasitaikantys:
Jei ilgiau nevalgius jaučiate bet kurį iš paveikslėlyje nurodytų simptomų – tai nėra tiesiog alkis – tai energetinė krizė. Nepakankamas kiekis energijos yra kritinė būklė jūsų kūno ląstelėms, nes ląstelės ilgai be energijos būti negali. Dėl to jūs galite tapti irzlus arba nebegalite susikaupti svarbioms užduotims, arba jūsų širdis gali pradėti „lipti“ iš krūtinės, arba netgi galite sulaukti panikos priepuolio.
Kad to išvengti, vat pvz., mano močiutė serganti diabetu rankinuke visada turi saldainį, jei galva ima svaigti, suktis – suvalgai saldainį ir viskas normalizuojasi, ne pati močiutė taip sugalvojo, tai gydytojos rekomendacija.
Tačiau toks problemos sprendimas tik skatina gilesnę priklausomybę nuo cukraus. Užuot užkandžiavus saldainiais, geresnis būdas būtų pašalinti šiuos simptomus sukeliačius metabolinius sutrikimus, dėl kurių gaunama mažai energijos iš ten iš kur organizmas nevalgymo metu tūrėtų gauti energiją – tai yra iš kūno riebalų.
Kodėl jūsų kūnas, turėdamas gausias riebalų atsargas nesugeba jų naudoti kaip kuro?
Labai svarbu, kokia tų riebalų kompozicija. Per paskutinius 50 metų žmonių riebalų kompozicija labai pakito. Natūralu, mes monogastriniai gyvūnai, kaupiam tokius riebalus, kokius valgom. Ir kokių riebalų gaunat daug daugiau nei jūsų tėvai ar seneliai? Augalinių. Jeigu jūsų promočiutės kepė ant taukų, tai jūs kepat ant rapsų ar saulėgrąžų aliejų, dar valgot daug daugiau visokių pusfabrikačių, kuriuose taip pat vien augaliniai aliejai. Dabar, kai valgome tiek daug sėklų aliejų, linolo r.r. procentas mūsų kūno riebaluose yra istoriškai didelis.
Mūsų mitochondrijos skirtingai paveikiamos deginant sočiuosius ir polinesočiuosius riebalus. Apie tų riebalų skirtumus galit paskaityti ankstesniame poste. Ir kadangi jie tarpusavyje skiriasi, tai skiriasi ir jų oksidacija (vertimas į energiją). Pradėkim nuo sočiųjų riebalų deginimo, riebalų kuriuos gaunam iš gyvūninės kilmės maisto. Mitochondrijos vidinėje sienelėje yra kompleksų ( spec baltymų), per kuriuos vaikšto elektronai, tam kad pagaminti ATF– energetinį vienetą.
ATF gamina ATF sintetazė dar vadinama 5 kompleksu, kai ląstelei nebereikia energijos, ATF nebegaminama, kompleksas 5 nustoja naudot protonų gradientą ir tada elektronai pradeda sunkiau link jo judėt, kol galiausiai 3 komplekse įsijungia ‚negative feedback system“ arba kitaip tariant pakeičia kryptį, ir ten per dar kelias sudėtingas reakcijas, išmeta tuos elektronus per pirmą kompleksą lauk, ir tada gaminasi ROS (reactive oxygen spieces), laisvieji radikalai, tačiau jie nėra blogis, nes tai yra signalas ląstelei, kad ji turi patapti insulinui atspari, nes jai energijos pakanka, ir „kuro“ jai nebereikia, o insulinas aktyvina kanalus ląstelės sienelėje, kurie paduoda gliukozę ir laisvąsias riebalų r., ląstelei patapus insulinui atsparia, tie kanalai atjungiami ir į ląstelę nebepatenka kuras.
Tai taip veikia riebalų deginimas, taip kaip jis veikė tūkstančius metų, o insulino atsparumas šiuo atveju fiziologiškai normalus ir būtinas reikalas, o ne patalogija, sukelianti diabetą, nes energijos poreikiui atsiradus, ląstelė vėl pasidarys jautri insulinui.
Visai kita istorija yra su polinesočiųjų riebalų oksidacija. Ir ji daug sudėtingesnė. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad polinesočios riebalų r. turi daug dvigubų jungčių, kurios jau iš esmės yra oksiduotos, todėl vykstant tolimesnei oksidacijai (Beta oksidacijai) jos sugeneruoja mažiau vienos rūšies (FADH) elektronų pernešėjų, ir didėja NADH (kito elektronų pernešėjo) ir FADH santykis, ko pasekoje deginant polinesočiuosius riebalus nesukuriamas ROS, niekas neatjungia kanalų, per kuriuos paduodamas kuras, ląstelė lieka insulinui jautri, o tai reiškia, kad ir toliau maisto medžiagos eina į ląstelę, gliukozės kiekis kraujyje mažėja, laisvų riebalų rūgščių, kurios atsiranda ir iš vidinių riebalų deginimo, jūsų kraujyje nėra, nors ir turit klodus prikauptų riebalų, nes riebalų ląstelės lieka insulinui jautrios, o insulinas stabdo lipogenezę (riebalų skaidymą į trigliceridus).
Taigi, gliukozės kiekis kraujyje mažėja, laisvų riebalų r. negamina, ketonų neturit ir gaunasi toks nemalonus hipoglikeminis pojūtis, plius jūs norit valgyt, norit greitos energijos – angliavandenių, nes kraujyje nėra maisto, tai jūs valgot, jum sunku išbūt nevalgius 2-3 valandas, ką ten jau kalbėt apie 12-18h, jūs riebalų nedeginat, esat storas ir alkanas – aišku čia jau pats baisiausias scenarijus iki jo dar gan ilgai jūsų organizmas laikosi apynormaliai. Momentiškai nebent galit tik pajust, kad sotumo jausmo neturit.
Pirmi žingsniai siekiant suvaldyt smaližiavimą
Valia čia nieko dėta, kol jūsų organizmas nesugebės deginti kūno riebalų vietoj cukraus, tol su visa pasaulio valia jum nepavyks atsisakyti saldumynų ar angliavandenių. Nes tai paprasčiausiai stipriau už jūsų valią. Tačiau be jokių problemų ir sunkumų iš savo dietos galit pašalinti sėklų aliejus ir didinti suvartojimų gyvūninių riebalų kiekį, su laiku smaližiavimas išnyks ar bent bus kontroliuojamas. Kai iš dietos pašalinom visus auglinius aliejus, smaližiavimas tapo kontroliuojamas.
Vakar kaip tik išsisunkiau linų sėmenų ir sezamų aliejaus. O šįryt perskaičiau mokslinius tyrimus, kad augalinį aliejų reik keist taukais. Na ką. Kai tik gausiu taukų, bandysiu!!!
Dėkui, labai geras straipsnis.
Man vis kirba klausimas, ką daryti, kai organizmas užstringa ketozėj? Ir šiaip iš prigimties esu katabolikė, bet vasarą puikiai gyvenu su čiut atspariom insulinui ląstelėm, o va žiemą prasčiau, nes pagilėja šita būsena. Gal čia retesnis atvejis, nes daugiau tokių, kurių organizmas važiuoja ant angliavandenių.
O ką jūs laikot užstrigimu ketozėje? Pagal ką tai nustatot, ketonus matuojat, ar kaip?
Darau Endobiogenininius kraujo tyrimus, ten matosi. Uzstrigimu laikau, tai, kad organizmas degina riebalus ir baltymus, o ne angliavandenius. Iš to tyrimo matosi ir mitochondrijų veikla, ir kaip stipriai ląstelės atsparios insulinui, ir organizmo užšarmėjimas/užrūgštėjimas, hormonų veikla ir dar daug visokių faktorių.
Na taip, mano suvokimu toks variantas tikrai retesnis, nes dažniau žmonės būna negebantys riebalų degint, nei cukrų ir kadangi man tas kitas variantas aktualesnis tai daugiau dėmesio tam ir skiriu. Labai įdomu dėl tyrimų, norėčiau tokį tyrimą pasidaryti, kur jį galima pasidaryt? Atsparumas insulinui kokių ląstelių, raumenų ar riebalų ar tiesiog kaip nors bendrai tiriat? Ir šiaip įdomu, kaip tas tyrimas veikia, na ar kažkokį spec maistą valgo su angliavandeniais ir riebalais, ir žiūrit ką mitochondrija renkasi, bet tada svarbu ir ką iki to tyrimo valgė? Bet jūs angliavandenius valgot ar ne?
Aš darausi Vilniuje, nes čia gyvenu, dar žinau, kad yra Kaune tokių specialistų. Galima čia pasidomėti https://endobiogenika.lt/apie-mus.html, tik čia gal nėra visi specialistai įtraukti, nes tos gydytojos, pas kurią aš einu, čia nėra. Į klausimus neatsakysiu, nes aš pati nesu taip labai įsigilinus į tuos klausimus ar tai riebalų, ar raumenų ląstelės, tai ir gyd. tokių klausimų neuždaviau. Nors aš pati mąstau elementariai, tos kurios turi įsileist insuliną su cukrum, jos neįsileidžia. Tyrimas platus, įeina bendras kraujas, skydliaukės hormonai, žarnyno, kasos, kepenų kažkokie rodikliai, bet jie žiūri santykius tarp visokių rodiklių ir taip mato visų organų, hormonų ir organizmo veiklą, tai jei pagal kraujo tyrimą viskas normoj, tai dar nereiškia, kad organizme viskas ok. Gydo spec.pagamintom žolelių tinktūrom. Aš valgau angliavandenius, bet ribotai.
Tiesa, dar kita teorija yra iš kitos parapijos , kad jokie čia ne metabolizmo sutrikimai, o tiesiog skrandis ir kasa blogai dirba, todėl nesugeba suvirškint gliuteno, kazeino ir cukraus. Tam reik susiremontuot skrandį , o ląstelių pralaidumui pagert omega 3 , ir tipo baigsis visos problemos.
Dėl skrandžio tai pilnai sutinku, nors atrodo, kiekvienas gydytojas, specialistas, ar fb šarlatanas turi savų teorijų ir priežasčių dėl to tik pats žmogus viską išbandęs gali žinot sau tinkamą atsakymą. O kalbant apie insulino atsparumą yra skirtumas, tarp fiziologinio ir pataloginio insulino atsparumo, dėl to ir klausiu apie tą mitybą prieš testą, realiai jei sakot, kad mažai angliavandenių valgot, ir jei taip pat valgėt prieš pvz testą, tai tikėtina, kad raumenų ląstelės galėjo būt insulinui atsparios, bet tai nereiškia problemos. Nes aš tikrai stringu ties tuo suvokimu, kad organizmas gali nenaudot gliukozės kaip energetinio kuro, jei jo gauna, net neįsivaizduoju kaip taip gali būti.