Diskusijos apie veisles vienos populiariauisių tarp galvijų augintojų – tačiau jos dažniausiai būna apie tai kokios galvijų veislės geriausios ir labai retai būna apie tai kaip išvesti tinkamą veislę savo ūkio aplinkai. Tuo tarpu Lasaterio gyvulininkystės filosofija yra būtent apie tai. Todėl šio įrašo tikslas, pasidalinti šio Lasaterio idėjomis ir praktikomis.

Kodėl verta veisti savo veislę, pritaikytą jūsų aplinkai?

Knygoje „The Lasater Philosophy of Cattle Raising“ Lasater teigia, kad savo aplinkai pritaikytos veislės veisimas yra būtinas ilgalaikei jūsų gyvulių ūkio sėkmei. Lasater mano, kad kiekviena aplinka turi unikalias savybes: dirvožemį, klimatą ir augmenijos tipą, kurios lems kaip jūsų pasirinkta veislė gebės atsiskleisti jūsų turimomis sąlygomis. Todėl svarbu veisti gyvulius, kurie gebėtų pasiekti savo maksimalų potencialą jūsų turimomis sąlygomis.

Tam pasiekti Lasateris rekomenduoja trijų etapų procesą:

1. tikslinis veislių pasirinkimas
2. veisimo kryptis – prisitaikymas
3. gautos genetikos panaudojimas, kuriant naują veislę.

Šis požiūris užtikrina, kad gauta veislė bus gerai prisitaikiusi jūsų auginimo sąlygomis, todėl gebės pasiekti maksimalų potencialą jūsų sąlygomis.

Lasaterio veislių pasirinkimas

Lasaterio sukurta Beefmaster veislė žinoma dėl savo pritaikomumo, atsparumo ir gerų motininių instinktų. Ji buvo sukurta 1930-aisiais, kryžminant Hereford, Shorthorn ir Brahman veislių galvijus tarpusavyje.

Hereford ir Shorthorn galvijai buvo pasirinkti dėl aukštos kokybės mėsos, o Brahman galvijai – dėl jų šilumos tolerancijos bei ligų atsparumo.

Lasateris suvokė, kad pietų Teksaso karštas ir sausas klimatas nėra tinkamas daugeliui tradicinių galvijų veislių. Sujungęs šias tris veisles, jis sugebėjo sukurti naują veislę, kuri turėjo pageidaujamas kiekvienos veislės savybes. Jo pasiektas rezultatas: ligoms ir šilumai atspari veislė, kuri buvo gerai prisitaikiusi prie jo aplinkos ir gebėjo klestėti net ir sudėtingomis sąlygomis, kuriomis ji buvo auginama.

Veisimo kryptis

Kiekviena veislė turi savo būdingąjį fenotipą, dažniausiai jis apima kūno sudėjimą, kailio spalvą, ragų buvimą/nebuvimą ir pan. Tačiau genetika, ne tik tai ką matome išoriškai, tai ir charakteris, instiktai, mitybos ypatumai ir pan.

Įsivaizduokite, jog auginate angusus veislei, o jums gimsta veršelis su balta koja, arba papilvė balta daugiau nei per delną – brokas, brokas. Tačiau tikėtina, kad tas „brokas” yra kur kas geriau prisitaikęs prie jūsų aplinkos nei buvo jo tėvai, ir galbūt tas prisitaikymas lėmė baltos kailio spalvos pasireiškimą. Lasateris teigė, kad, kai kepsnys ant stalo, nėra jokio skirtumo po kokios spalvos kailiu tas kepsnys buvo. Tai kai pasirenkama veisimo kryptis – prisitsaikymas, balta koja gimęs juodas angusas nėra brokas, jei jo kiti parametrai yra geri.

Kai kepsnys ant stalo, nėra jokio skirtumo po kokios spalvos kailiu tas kepsnys buvo.

T. Lasater

Giminingas veisimas – tragedija?

Vienas kontroversiškiausių Lasaterio filosofijos aspektų yra jo pozicija dėl giminingo veisimo. Giminingų gyvūnų poravimasis jau seniai yra laikoma didžiule problema gyvulininkystėje, nes tai lemia recessyvinių genų ekspresiją, kuri sukelia sveikatos ar produktyvumo problemų. Tačiau Lasateris tvirtina, kad giminingas veisimas nėra būtinai problema, jei jis yra atliekamas teisingai.

Jis pateikia pavyzdžius iš gamtos, tokios kaip bizonai ir elniai, kurie dėl savo izoliuotų populiacijų turi natūraliai mažus genų baseinus, tačiau vis tiek sėkmingai gyvena. Taip pat jis pastebi, kad kai kurios veislės, tokios kaip anglų shorthornai ir holsteinai buvo sukurtos per giminingą veisimą. Lasateris tvirtina, kad giminingas veisimas gali būti naudingas įrankis norimų požymių pasirinkimui ir nepageidaujamų pašalinimui.

Giminingo veisimo įtaka recessyviniams genams

Giminingas veisimas padidina tikimybę, kad recesyviniai genai pasireikš. Recesyviniai genai yra tie, kurie nepasireiškia, nebent gyvūnas paveldi abu recesyvinius genus iš kiekvieno tėvo. Paimkim žmonių akių spalvos pasireiškimą. Rudos akys – dominantinis genas. Mėlynos akys – recesyvinis. Mėlynas akis žmogus paveldi, jei gauna du recesyvinius alelius, pagal paveikslėlį „b”.

Kai du artimai susiję gyvūnai susilaukia palikuonių, didėja tikimybė, kad jie abu turės tą patį recessyvinį geną, ir jų palikuonys paveldės dvi tas genų kopijas.

Tai gali būti problema, jei recessyvinis genas sukelia sveikatos ar produktyvumo problemų. Tačiau jei recessyvinis genas yra norimas požymis, pvz., tam tikra kailio spalva ar mėsos kokybė, tada giminingas veisimas gali būti naudingas įrankis norimam požymiui pasirinkti.

Įdomu ir tai, kad Lasateris net keletą dešimtmečių į savo bandą neįvedė naujos genetikos.

Kritika

Kai kurie kritikai teigia, kad Lasaterio griežtos veisimo praktikos gali sumažinti genetinę įvairovę jo bandose. Jie taip pat išreiškia susirūpinimą dėl ilgalaikių neigiamų padarinių gyvulių sveikatai ir produktyvumui.

Tačiau verta paminėti, kad Lasateris nebuvo vienas, kuris naudojo selektyviąsias veisimo praktikas gyvūnų genetikai gerinti. Daugelis veisėjų ir ūkininkų naudojo selektyvųjį veisimą, siekdami kurti naujas veisles arba gerinti esamas. Iššūkis yra subalansuoti selektyvaus veisimo naudą su sumažėjusia genetine įvairove ir giminingo veisimo rizika.

Išvados

Nėra vieno modelio tinkančio visiem gyvenimo atvejams. Ir vis tik perskaičiusi L. Lasaterio knygą radau labai daug idėjų, kurios man atrodo teisingos – adaptacija prie esamų sąlygų, motiniški instinktai bei lengvas ir stabilus veršiavimasis man atrodo yra svarbiausi aspektai siekiant pelniningo ūkininkavimo. Ir visi šie aspektai gali būti pasiekiami selektyvaus veisimo pagalba.