Augalai naudodami saulės šviesą kaip energiją, anglies dvideginį(CO2) ir vandenį įvairių reakcijų metu pagamina deguonį, kuriuo kvėpuoja visi gyvi organizmai ir cukrų. Šis cukrus yra visos gyvybės ant šios žemės statybinė medžiaga. Augalai dalį pagaminto cukraus savo ląstelėse verčia į sudėtingesnius anglies junginius, tokius kaip krakmolą, baltymus, organines rūgštis, celiuliozę, ligniną, vašką ir aliejų. Taip saulės energija virsta į įvairias augalo dalis, lapus, vaisius, daržoves, riešutus, sėklas, grūdus. Tačiau, tam, kad augalas suformuotų visus šiuos produktus, jam reikia papildomų statybinių medžiagų – mineralų, Šių gauna tiesiogiai per šaknis valgydami bakterijas ir kitas labai smulkias organines atliekas, kurios natūraliai susidaro kai veikia dirvožemio mitybos tinklas. Ir vykdydami mainus – cukrumi per šaknis maitinant dirvožemio mitybos tinklo dalyvius. Bakterijos, grybeliai, pirmuonys, nematodai, nariuotakojai – pirminiai šio tinklo dalyviai. Nuo pat sėklos dygimo pradžios prasideda augalo ir bakterijų tarpusavio bendradarbiavimas. Kaip ir žmonių yra visokių rasių, su skirtingais bruožais, skirtingu charakterio būdu, pomėgiais, taip ir bakterijos, ir grybeliai yra skirtingi bei atlieka įvairius darbus ir funkcijas. Jų visų tikslas yra užtikrinti kuo geresnes sąlygas augti augalui. O tinkamos sąlygos yra purus, pralaidus orui ir vandeniui, derlingas dirvožemis. Kadangi, augalas neturi kojų, nejuda, šaknys formuoja ryšius su grybeliais, kurie dirvožemyje yra suaugę į labai platų tinklą ir, kai augalui trūksta tam tikro mineralo ar vandens, jis informuoja apie tai grybelį ir šis, mainais į cukrų, trūkstamas medžiagas gali atgabenti iš ten, kur šaknys nepasiekia. Net 95% visos šio pasaulio sausumos gyvybės gyvena dirvožemyje, o didžioji dalis energijos tai gyvybei palaikyti gaunama iš augaluose suformuoto cukraus.
Intensyvus žemės dirbimas nutraukia grybelių tinklą, griauna natūraliai formuotą dirvožemio struktūrą, o dažnas ir neišmatuotas sintetinių mineralinių trąšų naudojimas maitina augalą tiesiogiai, todėl šis praranda tikslą per šaknis tiekti maistą bakterijoms ir grybeliams. Bakterijomis ir grybeliais mintantys pirmuonys neturi kuo maitintis, jų plėšrūnai taip pat praranda maisto šaltinį, todėl dirvožemio mitybos tinklas sutrinka. Mikroorganizmų populiacijos ir įvairovė mažėja, prastėja ir sąlygos augti augalams, dirvožemis tampa kietas, nepralaidus orui ir vandeniui. Pradeda sutrikti ir ekosistemos hidrologiniai procesai, požeminiai vandens baseinai senka, nes į dirvožemį nesugertas vanduo po lietaus teka paviršiumi kartu nuplaudamas maisto medžiagas. Augalai gaudami mineralinių trąšų auga vešlūs, bet iš tikro yra silpni ir jautrūs aplinkos poveikiui, o įvairūs mikroorganizmai negaudami maisto iš kitur, pradeda pulti augalus bandydami patys pasimaitinti. Juos mes vadiname patogenais. Atsiranda poreikis patogenus naikinti įvairiomis cheminėmis priemonėmis – pesticidais.